švaika

ךváika (plg. l. szwajka, vok. dial. schweike) sf. (1) 1. NdŽ, Sr, Yl, Slnt, Kal, Gršl, Ms, Plt, Lž, Žr, Šll virbalas (ppr. medinis) kuodeliui prie prievarpstės prismeigti: Su šváika kuodelį priver[ia], prirem[ia] prie pryvarptės J. Dėdė liūb švaikẽlę iškaroliuos, išpjaustinės i širdelėms, i gėlelėms Trk. ^ Ot merga be pigūros, kaip šváika! Žd. 2. Kos55, NdŽ, Jn(Kv), Rs, Užp, Rš, Ln, Vv, Grš, Vs, Krsn, Bd, Lp, Rod didelė specialios paskirties adata su plačia ausimi; tam tikra yla: Į švaiką įveria užrauką rš. Kailinius visada su šváika siuva Užv. Paskolyk šváiką – reikia maišai siūt Všk. Įverk šváikon virvelę ir pamušk vyžas Kp. Nulaužiau šváiką ir dar̃ neturiu kuom kraitelės pastaisyt Dsm. ^ Ir išlindo kaip šváika iš maišo Kair. Mūs sartoj tai tep kap šváika Ūd. ║ prk. ppr. apie liesą, judrų gyvulį: Jau kap mūs šito sartukė tai čysta šváika! Ūd. Toj mūs šváika kiaulaitė gal jau nei nenuspenės Mrs. 3. Vb, Škn krapštukas pypkės kandikliui pravalyti: Ant lango visas dėdės turtas: pypkė, šváika ir taboka Ppl. Duok šváikos, mano cibukas užtuko Grv. 4. scom. NdŽ, Alz, Šts, Ms, Brs menk. lengvabūdis, vėjavaikis: Ale tas negalėjo atvažiuoti, šváika toks Gršl. Tokios šváikos mun nepirškiat Šts. Šitas gi, žinai, šváika: tai in tę, tai in tę laksto Pv. Eik tu, švaika! Blnk. ^ Ir tu, Onut, kalbi kaip šváika nežinodama Ldk.